Piligrimyste Airijoje. Kopimas i Croagh Patrick kalna.
Sekmadienį su būreliu lietuvių lipau i Croagh Patrick kalną (Co. Mayo), kurio aukštis 770 m - kaip du Vilniaus televizijos bokštai su visom antenom. Kalno viršūnėje 40 dienų pasninkavo šv. Patrikas, kol jam pasirodė, kad jis išvijo iš Airijos gyvates. Tai jis paskelbė visiems airiams, kurie tuo labai apsidžiaugė, nors nė vienas nebuvo tos gyvatės nė akyse matęs - gyvačių Airijoje nėra nuo pat ledynmečio. Paskutinį liepos sekmadienį tam stebuklui paminėti į kalną lipa 25000 piligrimu, kai kurie iš jų - basi. Piligrimai į Croagh Patrick taip kopia jau 5000 metų.
Ryte, bevažiuojant link kalno, smarkiai lijo, bet atvažiavus oras pradėjo taisytis. Atvažiavus kalno viršūnė buvo pasislėpusi debesyse. Automobilį pasistatėme kaimiečio ganykloje, virtusioje stovėjimo aikštele. Kaimietis gavo 3 eurus. Papėdėje kiti kaimiečiai po pora eurų pardavinejo lazdas kopiančiųjų pasiramstymui, religiniai ekstremistai dalino nemokamus gėrimus, biblijas ir brošiūras su makaronais lengvatikiams. Pirmas 15 minučių kopimo visi šypsosi ir juokauja, paskui tik garsiai šnopuoja, raudonuoja ir prakaituoja, silpnesni pradeda griuvineti. Man nuleipes nuo kalno grižtantis fanatikas siaurame take dūrė lazda į pilvą. Neturėjau lazdos apsiginti. Užslinko debesėlis ir kiek palijo. Dar niekada iš taip arti nemačiau vaivorykštės. Pirmą kartą mačiau airius kalbančius airiškai - iki tol airių kalbą buvau girdėjęs tik televizoriuje. Airiškai kalbėjosi kas penktas airis. Taigi žinia apie mirusią airių kalbą buvo stipriai perdėta. Palipęs valandą, nebuvau tikras ar viršūnę pasieksiu, nors pro šalį ropojantys šlubiai, pensininkai ir basieji teike vilties. Pradėjo giedrytis, debesys atidenge kalno viršūnę. Gėrimai kioskeliuose prie tako brango. Iš vakaro išgertas litras viskio (“Redbreast” - geriausias viskis Airijoje, o gal ir pasaulyje) jėgų nepridėjo. Pro šalį leidosi basieji maldininkai kruvinom pėdom – stypčiojo lėtai, labai susiraukę, kažkuo nepatenkinti - tiesiog gyvosios kliūtys apsiavusiems. Turbūt jie liudnai mastė apie tai, kad vėl vaiksčioti jie galės negreitai.
Užlipom iki pirmos kalno keteros. Atsivėrė gražūs vaizdai kitoje kalno puseje - kalnai, slėniai, ežerai. Kilti beveik nebereikėjo, vienas malonumas pasivaikščioti iki sunkiausios kalno dalies. Apie akmenų krūvas kalbėdami maldas ratais ėjo tie, kam tiesus maršrutas per trumpas. Vėl aukštyn. Šlaitai 45 laipsnių statumo, lipi kaip į piramidę, kojos pastatytos ant palaidų akmenų čiuožia atgal. Minia piligrimų per eilę metų turėtų gerokai pažeminti kalną pėdomis žerdami žemyn akmenis. Turbut kai kalnas nuzuls, kunigai pasakos, kad Patrikas savo stebuklus darė užlipes ant kito kalno, dar nenudėvėto. Šalia tako sėdėjo Maltos ordino gelbėtojai ir alpinistai, pasiruošę gelbėti parvirtusius. Pro šalį alpinistai pranešė neštuvuose jaunos pietų afrikietės lavoną - sunkiausioje vietoje jai sustojo širdis. Per byrančius akmenis žengti sunku, žmones klupinėja, senukai ropščiasi keturiomis. Juoda monotonija - pilki byrantys akmenys po kojomis, negali dairytis į šalis, turi stebėti kur statai koją, kad nenučiuožtum atgal. Kalno viršūnė neartėja. Paskui pakeli galvą - tu jau viršūnėje. Ir nieko ten gero, jeigu ką: sandėlio formos bažnyčia, šv. Patriko lovos vieta, kunigai dainuoja Aleliuja. Kabo skelbimas "Nešiukšlinti", bet visi šiukšlina. Jei Patrikas isvarė gyvates, ka jam reiškia sutvarkyti ir šiukšles? Užtat vaizdai gražūs visomis kryptimis, viskas matosi kaip iš lėktuvo - jūra, salos, kalnai, miestukas Westport, nusidriekęs kelis kilometrus takas, kuriuo į abi puses traukia piligrimai. Kelionė į viršų truko 2.5 valandos. Susėdom ant kalno krašto, gėrėm alų, stebėjom debesis plaukiančius žemiau mūsų. Viskis būtų buvęs geriau, bet visiems atrodė, kad kopiant bus smagiau gaivintis alumi. Užtat suprakaitavę, pučiant žvarbiam vėjui, gėrėm šaltą alų. Bendrakeleiviui trumpam nusisukus kažkuris piligrimas pavogė jo lazdą. Tiems katalikams nėra nieko šventa... Baigėm alų, pasigrožėjom peizažais, pasidarė šalta. Pasukom atgal. Čiuožti žemyn riedančiais akmenimis vienas malonumas. Pamačius užpakaliu žemyn čiuožiancią bobutę kilo noras kitą kartą ir patiems išbandyti kokį ekstremalų kopimo būdą - užvažiuoti į kalną dviračiu, traktoriumi arba užvaryti dramblį Hanibalo pavyzdžiu. Po pusantros valandos - jau apačioje, gera buvo eiti per žolę akmenų išvargintomis pėdomis. Vienas airis tą dieną į kalną sugebėjo užbėgti 7 kartus. Papėdėje fanatikų kioske atsigerem nemokamos arbatos ir nuėjom prie šiurpoko paminklo bado aukoms. Čia ir baigėsi programa - namo į Dubliną šešios valandos kelio, nebebuvo laiko pramogoms nei alui. Kaip nebūtų keista, kojų niekam iš mūsų kitą dieną neskaudėjo – dar vienas Patriko stebuklas?
Ryte, bevažiuojant link kalno, smarkiai lijo, bet atvažiavus oras pradėjo taisytis. Atvažiavus kalno viršūnė buvo pasislėpusi debesyse. Automobilį pasistatėme kaimiečio ganykloje, virtusioje stovėjimo aikštele. Kaimietis gavo 3 eurus. Papėdėje kiti kaimiečiai po pora eurų pardavinejo lazdas kopiančiųjų pasiramstymui, religiniai ekstremistai dalino nemokamus gėrimus, biblijas ir brošiūras su makaronais lengvatikiams. Pirmas 15 minučių kopimo visi šypsosi ir juokauja, paskui tik garsiai šnopuoja, raudonuoja ir prakaituoja, silpnesni pradeda griuvineti. Man nuleipes nuo kalno grižtantis fanatikas siaurame take dūrė lazda į pilvą. Neturėjau lazdos apsiginti. Užslinko debesėlis ir kiek palijo. Dar niekada iš taip arti nemačiau vaivorykštės. Pirmą kartą mačiau airius kalbančius airiškai - iki tol airių kalbą buvau girdėjęs tik televizoriuje. Airiškai kalbėjosi kas penktas airis. Taigi žinia apie mirusią airių kalbą buvo stipriai perdėta. Palipęs valandą, nebuvau tikras ar viršūnę pasieksiu, nors pro šalį ropojantys šlubiai, pensininkai ir basieji teike vilties. Pradėjo giedrytis, debesys atidenge kalno viršūnę. Gėrimai kioskeliuose prie tako brango. Iš vakaro išgertas litras viskio (“Redbreast” - geriausias viskis Airijoje, o gal ir pasaulyje) jėgų nepridėjo. Pro šalį leidosi basieji maldininkai kruvinom pėdom – stypčiojo lėtai, labai susiraukę, kažkuo nepatenkinti - tiesiog gyvosios kliūtys apsiavusiems. Turbūt jie liudnai mastė apie tai, kad vėl vaiksčioti jie galės negreitai.
Užlipom iki pirmos kalno keteros. Atsivėrė gražūs vaizdai kitoje kalno puseje - kalnai, slėniai, ežerai. Kilti beveik nebereikėjo, vienas malonumas pasivaikščioti iki sunkiausios kalno dalies. Apie akmenų krūvas kalbėdami maldas ratais ėjo tie, kam tiesus maršrutas per trumpas. Vėl aukštyn. Šlaitai 45 laipsnių statumo, lipi kaip į piramidę, kojos pastatytos ant palaidų akmenų čiuožia atgal. Minia piligrimų per eilę metų turėtų gerokai pažeminti kalną pėdomis žerdami žemyn akmenis. Turbut kai kalnas nuzuls, kunigai pasakos, kad Patrikas savo stebuklus darė užlipes ant kito kalno, dar nenudėvėto. Šalia tako sėdėjo Maltos ordino gelbėtojai ir alpinistai, pasiruošę gelbėti parvirtusius. Pro šalį alpinistai pranešė neštuvuose jaunos pietų afrikietės lavoną - sunkiausioje vietoje jai sustojo širdis. Per byrančius akmenis žengti sunku, žmones klupinėja, senukai ropščiasi keturiomis. Juoda monotonija - pilki byrantys akmenys po kojomis, negali dairytis į šalis, turi stebėti kur statai koją, kad nenučiuožtum atgal. Kalno viršūnė neartėja. Paskui pakeli galvą - tu jau viršūnėje. Ir nieko ten gero, jeigu ką: sandėlio formos bažnyčia, šv. Patriko lovos vieta, kunigai dainuoja Aleliuja. Kabo skelbimas "Nešiukšlinti", bet visi šiukšlina. Jei Patrikas isvarė gyvates, ka jam reiškia sutvarkyti ir šiukšles? Užtat vaizdai gražūs visomis kryptimis, viskas matosi kaip iš lėktuvo - jūra, salos, kalnai, miestukas Westport, nusidriekęs kelis kilometrus takas, kuriuo į abi puses traukia piligrimai. Kelionė į viršų truko 2.5 valandos. Susėdom ant kalno krašto, gėrėm alų, stebėjom debesis plaukiančius žemiau mūsų. Viskis būtų buvęs geriau, bet visiems atrodė, kad kopiant bus smagiau gaivintis alumi. Užtat suprakaitavę, pučiant žvarbiam vėjui, gėrėm šaltą alų. Bendrakeleiviui trumpam nusisukus kažkuris piligrimas pavogė jo lazdą. Tiems katalikams nėra nieko šventa... Baigėm alų, pasigrožėjom peizažais, pasidarė šalta. Pasukom atgal. Čiuožti žemyn riedančiais akmenimis vienas malonumas. Pamačius užpakaliu žemyn čiuožiancią bobutę kilo noras kitą kartą ir patiems išbandyti kokį ekstremalų kopimo būdą - užvažiuoti į kalną dviračiu, traktoriumi arba užvaryti dramblį Hanibalo pavyzdžiu. Po pusantros valandos - jau apačioje, gera buvo eiti per žolę akmenų išvargintomis pėdomis. Vienas airis tą dieną į kalną sugebėjo užbėgti 7 kartus. Papėdėje fanatikų kioske atsigerem nemokamos arbatos ir nuėjom prie šiurpoko paminklo bado aukoms. Čia ir baigėsi programa - namo į Dubliną šešios valandos kelio, nebebuvo laiko pramogoms nei alui. Kaip nebūtų keista, kojų niekam iš mūsų kitą dieną neskaudėjo – dar vienas Patriko stebuklas?